„ Kiekvienas gali būti didis…todėl, kad gali būti naudingas.

 Tau nereikia turėti universiteto diplomo, kad galėtum padėti.

 Tau tik reikia širdies, pilnos malonės. Meile sukurtos sielos.“

M.L. Kingas jaun.

 

Savo, kaip globėjos, istoriją norėčiau pradėti nuo savo šeimos istorijos. Nes, manau, kad ji itin susijusi su tuo, kaip dabar gyvenu, ką veikiu…

Mano šeimoje susipynę daug likimų. Jie, tarsi siūleliai, atvedė iki šių dienų…

Mano močiutė, kuri liko našlaite, buvo įvaikinta ir  ją užaugino kita šeima.

Tėtis – našlys, auginęs keturis vaikus, vedė mano mamą. Šeimoje gimiau aš ir dar keturi vaikai.

Užaugau daugiavaikėje šeimoje – buvau kartu ir penktas, ir pirmas vaikas šeimoje.

Labai gera turėti vyresnius brolius ir seseris. Jie visi mus, jaunesniuosius, labai mylėjo, ir mes net nežinojome, kad vyresnieji turėjo kitą mamą…

Augome gražioje sodyboje su dideliu sodu, beržynu, tvenkiniu. Mes kartu žaisdavome, lakstydavome po pievas. Iš vyresniųjų jaunesnieji daug ko išmokdavo, sulaukdavo pagalbos.

Namai visada buvo pilni šurmulio, džiaugsmo, kūdikių verksmo…

Aš labai gerai prisimenu savo dviejų seserų gimimo džiaugsmą. Jauniausia sesuo gimė, kai man buvo dvylika metų – su džiaugsmu tapau pagalbininke mamai – padėjau prižiūrėti ir auginti sesutę. Man tai pravertė auginant savo mergaites. Tėvų įskiepytas atsakomybės jausmas, sąžiningumas, nuoširdumas išliko visam gyvenimui.

Metai bėgo. Sukūriau šeimą, auginau dvi dukras. Anksti mirus mano tėvams, tapau globėja jauniausiam savo broliui. Namai – vėl buvo pilni šurmulio, džiaugsmų ir juoko…

Vaikai užaugo – namai liko tušti. Tylūs, tušti namai. Pamažu atrodė, kad lyg ir apsipratom…

Tačiau vis kirbėjo mintys…neramios, jautrios…

Ir vieną dieną, kai manęs paklausė, ar aš esu laiminga (juk vaikai jau užauginti), atsakiau;

• Aš dar neradau savo kelio..

Dabar manau, kad tas „savas kelias“ ėjo visada šalia manęs ir tik laukė, kada aš juo pasuksiu.

Suėjus mano jubiliejui, aš susipažinau su budinčia globotoja. Ji man papasakojo, kokia yra jos diena, kiek džiaugsmų ir rūpesčių „sutelpa“ namuose, kiek ašarų nušluostyti, kiek šypsenų sugauti tenka.

Neilgai svarsčiau. Aptarusi su vyru, užsirašiau į globėjų mokymus ir pasigyriau visai šeimai.

Mokydamasi tiesiog jaučiau, kad tai mano…mano kelias, kurio taip ieškojau… ir sesuo padrąsino, sakydama, kad pabandyčiau.

• Aš bandysiu. Tikrai, tikrai!

Pirmoji mano globotinė – 15 mėnesių mergytė. Vos atidariusi duris ir ją pamačiusi, aš nustebau – tokia rami, viena žaidžia. Pažvelgiau jai į akis ir, pakėlusi mažąją ant rankų, supratau:

• Svetimų vaikų nebūna!!!

Ir namai vėl atgijo – kupini vaikiško krykštavimo, džiaugsmo, ašarų ir juoko, nubrozdintų alkūnių ir lėkimo ant dviratuko laimės…

Visko buvo: ir nerimo, ir abejonių, ir baimių, bet daug daugiau laimės ir džiaugsmo, gyvenimui suteiktos prasmės.

Globėjos diena tokia pati kaip ir visų kitų mamų – prasideda ryte garuojančiais pusryčiais, veidukų prausimu, rūpestėlių išsakymu… o baigiasi dienos laimėjimų aptarimu, vakarine pasaka, patalų apkamšymu…Ir tada, kai visi užmiega, ateina apmąstymai, šiltos arbatos puodelis…Pastebėjau, kad visų mamų buitiniai dalykai tokie patys. Tačiau dėl vaikų patirtų traumų tenka viską dar, ir dar kartą apsvarstyti, priimti sprendimus, reikalaujančius atsakomybės.

Dabar pas mus gyvena mokyklinio amžiaus vaikai. Tenka vėl prisiminti mokyklos suolą ir man.

Aš prisimenu save, kaip šaukdavau, vos atsidariusi duris: „Mama, gavau penketą! (tuomet buvo penkiabalė pažymių rašymo sistema).“ Taip ir dabar – vaikai, vos pravėrę duris, šaukia:

• Aš gavau puikų įvertinimą!

Man smagu, kai jiems sekasi, kad jie gali džiaugtis vaikyste.

Mūsų šeimoje mes mokomės padėti vieni kitiems, gerbti vieni kitus ir kitus kartu gyvenančius vaikus. Be pamokų ruošos skatiname susitvarkyti savo daiktus, pasikloti lovas, atlikti darbelius, kuriuos išmokus, būtų lengviau gyventi ateityje…

Man ir mano šeimai – vaikų globa, tai galimybė padėti jiems užaugti, įgauti pasitikėjimo savo jėgomis.

Mes nenuobodžiaujame – labai aktyviai leidžiame laiką – išeiname į žygius, švenčiame kartu šventes. Mokomės prižiūrėti gyvūnus – būti už juos atsakingais. Vaikai susipažįsta su daržovių, gėlynų priežiūra, aiškinamės, kodėl neužtenka augalų tiesiog tik pasodinti…

Daug visko, ką veikiame, ir neišvardinsiu. Tačiau, viskas, ką darome, tai atliekame nuoširdžiai..

Mano svajonė buvo turėti didelę gražią šeimą. Jaunystėje visada sakydavau, kad turėsiu daug vaikų.

Visa tai turėjau, kai auginau savo vaikus, brolį, turiu ir dabar – tai mano globotiniai. Mano gyvenimui tai suteikia prasmės.

Ir labai noriu, kad mes būtume sveiki, ir vaikai augtų sveiki.

Šiandien esame laimingi!

Visiems, kas galvoja, svarsto apie globą, aš siūlau, kaip mano sesuo sakė, „Pabandyti“.

Gal čia kaip tik jums, ypač, jei nepatinka „tušti“ kambariai… Vaikai įneš šurmulio, džiaugsmo, užpildys namus.

Mes galime padėti vaikams užaugti!